Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Ona Narbutaitė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Spartūs pokyčiai visuose gyvenimo srityse šiandien kelia nemažus iššūkius švietimo sistemai. Vien tradicinės pamokos ir knygos tikrai nebepakanka, net informacinėmis technologijomis „apginkluoti“ mokiniai ima nuobodžiauti. Norint paįvairinti ugdymo procesą, padaryti jį patrauklesnį besimokančiajam, tenka ieškoti aktyvesnių ir patrauklesnių mokymo(si) būdų. Mokslo metų pradžioje socialinių mokslų mokytojai kartu su lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis, kuruojami pavaduotojos ugdymui S. Vilimienės, su mokiniais aptarė ir siūlė temas, galimus netradicinius mokymo(si) būdus ir formas. Po pagrindinių temų aptarimo bei jų integravimo galimybių analizės gimė 2014-2015 m. m. projektas „MOKOMĖS KITAIP“.

                                    Projekto I etapas pradėtas spalio mėnesį integruota geografijos, istorijos, lietuvių literatūros ir dailės edukacine išvyka „TEN SUSIMĄSTĘS TAMSUS NEVĖŽIS...“, skirta Krekenavos apylinkių kraštovaizdžiui, 1863 metų sukilimui, spaudos draudimo laikotarpiui, Maironio, Vaižganto ir dievdirbio Vinco Svirskio   gyvenimui bei kūrybai Krekenavos apylinkėse. Edukacinėje išvykoje dalyvavo I – IV gimnazijos klasių mokiniai, o ją rengė geografijos mokytojas G. Jukna, istorijos mokytoja A. Stonienė, lietuvių literatūros mokytoja O. Narbutaitė ir dailės mokytoja V. Smailienė. Informaciją, sukauptą išvykos metu, mokiniai panaudos geografijos, istorijos, literatūros ir dailės pamokose, fotografijomis papuoš Centro erdves, parengs pamoką, skirtą Tėvo Stanislovo kultūriniam ir literatūriniam palikimui.

Edukacinė išvyka „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis...“

Ištraukos iš mokinių rašinių, esė, miniatiūrų

Beatričė Šimaitytė, IIb klasė

                                    ...Išvažiavę iš miesto, pasukame Upytės link. Monotoniškai burzgiant autobusiuko varikliui žvelgiu pro langą. Žvilgsnis laukų erdvėmis nuklysta iki tolumoje geltoniu šviečiančių miškų. Pagalvoju, kad ruduo — tikrai gražus metas, netgi jei ir lyja... Suklūstu: istorijos mokytoja pasakoja apie tai, kaip šiose žemėse senų senovėje kūrėsi žmonės. Pravažiuojame Upytę. Negaliu patikėti tuo, ką išgirstu — toks mažas Upytės miestelis senesnis nei Panevėžys. Negali būti! Pastebėjusi mūsų nuostabą, istorijos mokytoja pakartoja, kad Upytėje žmonės pradėjo kurtis dar XIII amžiuje, o Panevėžys pirmą kartą paminėtas tik 1503 metais. Prisiminiau, juk rugsėjo pradžioje šventėme 511-ąjį miesto gimtadienį! Štai kaip būna: vėliau įkurtas Panevėžys praaugo istoriškai senesnį miestą. Matyt, miesteliai ir miestai , kaip ir žmonės, turi savo likimus

Sandra Damoševičienė, I klasė

                                    ... „Į Čičinsko puikų dvarą/ Nuo Mitriūnų ir Lenčių/ Suvažiavę duoda garą/ Daug bajorų, daug svečių:..“ — skaito lietuvių kalbos mokytoja. Tai jau kažkur girdėta... Prisiminiau — tai istorija apie žiaurų kažkada gyvenusį poną, kurį viduržiemį nutrenkė perkūnas, o jo dvaras prasmego po žeme. Tikrai žiauraus būta, net žemė jo kūno priimti nenorėjo — „mėtė iš kapų“. Tai tikra istorija ar legenda?

                                    Istorijos mokytoja pasakoja, kad XVI amžiuje Upytėje iš tiesų gyveno tokie bajorai Sicinskiai. Labiausiai išgarsėjo Vladislovas Sicinskis, kuris pasinaudojęs liberum veto teise 1652 metais išardė Varšuvos seimą, o 1655 metais, būdamas Radvilų šalininkas, pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais, kuria norėta nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti su Švedija. Tad už tokius poelgius jo labai neapkentė lenkų bajorija. Be to, Sicinskis garsėjo kaip reformatas, o tuo metu Lietuvoje reformacija jau buvo beveik užgniaužta, todėl jį prakeikė ir katalikų kunigai. Upytės bažnyčioje iš tiesų net iki XIX amžiaus vidurio gulėjo sudžiūvęs lavonas – spėjama, kad balzamuotas V.Sicinskio kūnas, kuris tik 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas. Tai istorija ir dažniausiai ji užmirštama, bet žmonių atmintyje lieka pasakojimai ir legendos.

                     O legendos apie Čičinską tikrai šiurpios. Labai įtaigiai jas moka papasakoti lietuvių literatūros mokytoja. Pasak vienos mokytojos papasakotos legendos, Čičinskas labai kankindavęs savo pavaldinius. Kartą užpelkėjusio Vešėtos ežero saloje, kur dabar stūkso kalnas, Čičinskas užsigeidė pastatyti rūmus ir liepė baudžiauninkams rieškutėmis sunešti žemių kalną. Kita legenda pasakoja, kad kartą, išardęs seimą, grįžo į savo dvarą ir iškėlė velnišką orgiją Kalėdų išvakarėse bei su sėbrais padegė kaimą. Kalėdų dieną iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir užmušė bejojantį baisųjį poną. Žmonės norėję jį palaidoti, bet žemė jo nepriėmė, vis išmesdavo į viršaus. O dvaras ėmė skęsti atsivėrusioje kalno pelkėje ir pamažu grimzdo net septynerius metus. Pasak vietinių gyventojų, žmonės iki dabar naktimis girdi iš daubos giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus. Būtent šią istoriją ir sueiliavo Krekenavoje kelerius metus kunigavęs poetas Maironis. Matyt, ir poetui ši legenda pasirodė įspūdinga.

Gerai, kad tai tik legendos. Prisiklausius šiurpių pasakojimų, net dieną ant Čičinsko kalno šiek tiek baugoka. Stūkso jis toks vienišas ir liūdnas, tik iš laukų atlėkęs rudens vėjas siūbuoja medžių šakas, lyg ką baugaus nujausdamos kranksi varnos, paslaptingai čeža nukritę lapai...

Ledina Naudžiūnaitė, IVa

                                    Artėdami prie Krekenavos iš tolo pamatėme Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažosios bazilikos bokštus. Keista, pagalvojau, gyvenu ne taip toli, o Krekenavoje nesu buvusi. Tik girdėjau apie čia vykstančius Žolinės atlaidus. Reikia neišsigąsti įkyriai merkiančio, nors ir nešalto, lietaus ir sužinoti kuo daugiau apie stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu garsėjančią mažąją baziliką.

                                    Mus pasitikusi moteris, atrodo, buvo nusiteikusi papasakoti visą ne tik bažnyčios, bet ir miestelio istoriją. Sužinojome, kad Katalikybė šiame krašte prasidėjo su stebuklinguoju Dievo Motinos su Kūdikėliu ant rankų paveikslu. Seniausiais laikais Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė turinčiu stebuklingos galios. Padavimas sako, jog stebuklingasis paveikslas į šias apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų. .Iš pradžių paveikslas buvęs nedidelėje koplytėlėje, o 1419 m. perkeltas į pirmąją Krekenavos bažnyčią, pastatytą Vytauto Didžiojo. Jį Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos tikintieji visada gerbė kaip stebuklingą. Kai XVIII a. pirmoje pusėje jį iš degančios bažnyčios išnešė vienas senukas, Dievo Motinos paveikslas apsipynė naujomis legendomis. Nuo to laiko Mariją čia imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis.

                                    Dabartinė bažnyčia pagal Ustino Golinevičiaus projektą pastatyta 1896 – 1902 metais. Krekenavoje 1915–1918 metais kunigavo ir garsus poetas Jonas Mačiulis — Maironis...

Beatričė Šimaitytė, IIb klasė

                                    ...Nejausdami įkyraus rudens lietaus, šventoriuje braidome po rudens lapų kilimą. Tyliai krenta lapai ir nuo poeto Maironio sodintų liepų. Mus pasitikusi moteris pasakoja, kad, kai į Krekenavą klebonauti atvyko poetas, kalnas, ant kurio stovi Krekenavos bažnyčia, buvo nesutvarkytas. Pasitelkęs gyventojus, pats poetas ėmė lyginti duobes ir tvarkyti aplinką. Šventorių apsodino liepomis, kurios ir šiandien teikia pavėsį karštomis vasaros dienomis, o rudenį papuošia žemę geltonų lapų kilimu.

Beatričė Šimaitytė, IIb klasė

... Ieškome Maironio gyvenimą Krekenavoje liudijančių ženklų. Jų išliko vos keletas. Prieš keliolika metų sudegė namas, kuriame gyveno poetas. Liko tik akmeniniai pamatai. Bet ir tie nestiprūs, todėl atstatyti beveik neįmanoma. Tik atminimo lenta liudija, kad čia 1915 – 1918 metais gyveno ir kūrė Tautinio atgimimo dainius Jonas Mačiulis — Maironis.

                                    Bet vienas išliko — intriguoja mums pasakojanti moteris. Per paslaptingai čežančius šventoriaus lapus ji mus veda prie vartelių ir, nužėrusi lapus, rodo cementinių laiptelių pakopą, ant kurios, taip ji teigia, pats Maironis įrašė metus — 1918. Štai kaip, susimąstau. Cemento luito gyvenimas ilgas, ir jis kantriai moka saugoti amžių įvykius ir paslaptis, o klevo lapas, pavasarį gimęs, rudenį jau miršta. Amžina gyvybės ir mirties drama. Ar ne apie tai mąstė ir poetas Maironis, kai rašė:

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,

O kas jų bent vardą atspės?

Sandra Damoševičienė, I kl.

                      O kokį poetą mena Krekenavos žmonės? Mus lydinti moteris ima pasakoti, kad poetą pažinoję žmonės teigė, jog jis buvo savotiškai mąslus žmogus, santūrus, punktualus, nevengdavęs pamokyti, sudrausminti. Vienas vaikas patarnauti mišioms atėjęs avėdamas kurpes mediniais padais. Jos einant per bažnyčią labai kaukšėjusios. Užteko kunigui Jonui Mačiuliui — Maironiui tik pirštu parodyti į klumpes — vaikas jas bemat nusiavęs ir patarnavęs basas.

                      Pasakojama, kad poetas ypač mėgo gamtą. Luotu nuplaukdavo iki Mučiūnų dvaro. Dažnai eidavo pasivaikščioti vaizdingomis Nevėžio pakrantėmis. Jo mėgiama vieta buvo Varnakalnis. Ant Varnakalnio skardžio sėdėdamas mėgęs žiūrėti į srūvantį Linkavos upės vandenį. Šiandien ant Varnakalnio skardžio, kaip ir Maironio laikais, stovi suolelis, skirtas Lietuvos literatūros klasikui Maironiui ir taip jo pamėgtai vietai atminti. Suolelį puošia paties poeto tai vietai skirtos eilės:

Kas tą vietelę aplankys,

Tai rankai ačiū pasakys,

Kuri suolelį tašė, kalė.

Čia taip malonu ir ramu!

Pripildo paukščiai čiulbimu

Tą žalią be pastogio salę.

Artūras Martinaitis, I klasė

Lankydamiesi moderniai įrengtame Krekenavos regioninio parko Lankytojų centre, turėjome retą galimybę apžvelgti Krekenavos apylinkes iš paukščio skrydžio. Tereikėjo užkopti į modernų tik šiais metais pastatytą apžvalgos bokštą, ir prieš mūsų akis iš 25 metrų aukščio atsivėrė vaizdinga apylinkių panorama. Žvilgsnį traukė ant kalnelio bokštus į dangų tiesianti, pasipuošusi auksiniu liepų ir klevų vainiku, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika. Čia pat ir apylinkes juosiančių upių ir upelių vingiai. Plačiausiai, žinoma, savo tamsius vandenis plukdo Maironio apdainuotas Nevėžis:      

                     Ten susimąstęs tamsus Nevėžis

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas.

Banguoja vagą giliai išrėžęs,

jo gilią mintį težino Dievas...

Miestelio namai, žmonių keliai ir takai, žaliuojantys žiemkenčių laukai, gelstantys medžių guotai, horizontą juosiantys miškai — viskas kaip ant delno.

Sandra Damoševičienė, I kl.

                      ...Paberžė mus pasitiko absoliučia rudens ramybe: ant medžių šakų kabojo sunkūs lietaus lašai, lyg kažkieno rankos palytėti žemėn leidosi geltoni klevų lapai. Gal todėl ir mane (atrodo, kad ir kitus) apėmė nenusakoma ramybė, jausmas, lyg čia esama kažkokios paslapties...Tylūs klausėmės vienuolės Aldonos pasakojimo apie Tėvo Stanislovo (vienuolė jį vadino Tėveliu) gyvenimą čia, Paberžėje. Atrodė, kad Tėvo Stanislovo dvasia tvyro visur: šventoriuje, pačioje bažnytėlėje, prie kapo, senojoje klebonijoje, asketiškame Tėvo Stanislovo kambarėlyje, kuriame jokių patogesnio gyvenimo žymių... Tik kieta, be jokio čiužinio lova, užtiesta namine lovatiese. Šalia paprastų lentų stalelis, sugėręs visas Tėvo Stanislovo mintis. (Vienuolė pasakoja, kad stalviršis keliaudavo visur, kur tik klebonavo Tėvas Stanislovas.) Šalia — knygų lentynos. Prie lovos paliktas apavas, panašus į kurpes, ir lazda tarsi sakyte sakė, kad Tėvas Stanislovas niekur neišėjo, jis yra čia, tik reikia luktelėti ir tarpduryje pasirodys rudu vienuolio abitu apsivilkęs pats tėvas Stanislovas... Ką pasakytų mums, trokštantiems kuo didesnių patogumų ir malonumų? Grįžusi būtinai perskaitysiu jo knygą „Atsidūsėjimai“...

Erika Lipskienė, I klasė

                      ...Mane ištiko šokas! Atrodė, patekau į kitą, man visi nepažįstamą ir svetimą, pasaulį:

seni daiktai, nedažytos sienos, grindys...Esu žmogus, kuris gerai jaučiasi tik mieste. Man reikia šurmulio, reikia modernių technologijų. Tyla ir ramybė — ne mano stichija . O čia, Paberžėje, visa alsuoja tyla ir ramybe. Atrodo, tai veikia kitus. Net pats didžiausias mūsų tauškalius pritilo, susimąstė.

Nugaliu nerimą ir prisėdu ant medinio suolo, šalia prisėda dar keli draugai. Kažkodėl čia visai nesinori kalbėti. Tyla kartais būna iškalbingesnė už žodžius. Staiga topteli mintis — už mus čia kalba daiktai. Jų tiek daug ir kiekvienas pasakoja savo istoriją — jį lietusių žmonių istoriją. Daiktai turi atmintį. Supratau — jie taip pat gyvena... Reikia išmokti ir tokią kalbą...Mokysiuosi skaitydama Tėvą Stanislovą ...

Ingrida Jakusevičienė, IIIa klasė

Kaip gera pabėgti nuo visų kasdieninių rūpesčių ir darbų. Pabėgti ne bet kur, o ten, kur dar nebuvai. Gal pasirodys keista, bet Paberžėje lankiausi pirmą kartą. Didžiausią įspūdį man paliko Šv. Mergelės Marijos bažnyčia .

Paberžės bažnytėlė mane stebino nuo pat įėjimo. Įėjus apima jaukių namų jausmas, užplūsta ramybė, nutolsta rūpesčiai — tiesiog labai gera. Bažnytėlėje nėra nieko nereikalingo, pretenzingo, nė menkiausios užuominos į aukso spindesį. Tėvo Stanislovo kiekviena kur nors surasta smulkmena Paberžėje tiko taip, tarsi visada čia buvusi. Iš šventovės kunigas pašalino viską, kas blizga ar gremėzdiška. Net sidabrines žvakides išdalijo vienuolynams. Pakabino kuklius kaltinius šviestuvus, pastatė medines žvakides.

Žvilgsnį prikausto įspūdingas medinis didysis altorius, išdrožtas žinomiausio lietuvių dievdirbio Vinco Svirskio. Legenda byloja, kad po centriniu altoriumi esąs akmuo, kuriame įspaustos Mergelės Marijos pėdos. Dėl jos apsilankymo bažnyčia esą ir gavusi Švenčiausios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios vardą. Kartą tėvas Stanislovas pastebėjęs, kad grindys prie altoriaus labai duobėtos, kunigas paklausė vietos žmonių, ką tai reiškia. Paberžės močiutės papasakojo, jog negalinčios susilaukti vaikų moterys eidavo ir eidavo keliais aplink altorių. Kadangi tai padėję ne vienai moteriškei, netruko pasklisti gandas, kad Šv. Mergelės Marijos apsilankymas yra stebuklingas. Todėl, atnaujindamas bažnyčią, tų lentų Tėvas Stanislovas neišmetė, o gražiai įrėmino ir pakabino šalia altoriaus. Sakoma, kad palietus tas žmonių kelių nuklupėtas lentas, pildosi norai. Tai man paliko itin gilų įspūdį. Būtinai čia atvažiuosiu dar kartą, ir ne viena, o su šeima.

Artūras Martinaitis, I klasė

Mane labai sudomino vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus, įkurtas Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Apie knygnešius buvau girdėjęs, tačiau Ustronėje lankiausi pirmą kartą ir tai, ką išgirdau, mane gerokai nustebino. Čia XIX amžiuje buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta, buvo slepiama draudžiama spauda. Garšvių knygnešių draugija (1885-1895) - viena iš stambiausių knygnešių draugijų Lietuvoje. Ją Garšvių kaime įkūrė knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazimieras Ūdra. Draugijai priklausiusių knygnešių rūpesčiu buvo platinamos M. Valančiaus, Maironio, J. Basanavičiaus, K. Donelaičio, S. Daukanto knygos, P. Vileišio brošiūros apie ūkininkavimą. Tačiau draugiją kažkas įskundė ir ji buvo likviduota. Darydami kratą, Garšviuose žandarai konfiskavo 5156 knygų ir brošiūrų, 4287 periodinių leidinių. J. Bieliniui tada arešto pavyko išvengti. K. Ūdrą areštavo, 2 metus kalino vienutėje, po to 5 metams išsiuntė į tremtį.

                     Šiandien tų laikų knygnešių draugijos veiklos liudininkas - 1888 m. statytas svirnas Ustronės vienkiemyje. Spaudos draudimo laikais, svirno šeimininkui P. Vidugiriui sutikus, K. Ūdra čia buvo įrengęs knygų slėptuvę. Draudžiamą spaudą jis slėpdavo tarp rūsio lubų ir namo pirmojo aukšto ąžuolinių grindų. Platinant knygas K. Ūdrai talkindavo knygnešės Augustė Ūdraitė ir Liudvika Volikaitė.

                     Sužinojau, kad 1902-1905 m. šiame svirne mėgdavo lankytis ir antrame pastato aukšte ilsėtis Vadaktėliuose kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Į Vadaktėlius Juozą Tumą-Vaižgantą už nepaklusnumą nubloškė caro valdžia. Gyvendamas čia jis savo idėjų neatsisakė, bendradarbiavo knygnešių draugijos veikloje, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, rūšiuodavo draudžiamą spaudą, slėpdavo knygnešių atneštus leidinius. Ustronėje Juozas Tumas-Vaižgantas sukūrė „Aukštaičių vaizdelius“, kurie įdėti į „Pragiedrulius“.

                      Gerokai sužvarbęs grįžęs į šiltą autobusą pagalvojau, jei dėl lietuviškos knygos anuomet žmonės net savo ir savo artimųjų gyvenimu rizikavo, vadinasi, knyga buvo didelė vertybė. O šiandien?

Beatričė Šimaitytė, IIb klasė

                      Vakarėja, darosi dar vėsiau ir taip nesinori lipti iš šilto autobuso. Bet, mokytojų paraginti, lipame. Vadaktėlių bažnyčia, kurioje 1902–1905 metais kunigavo rašytojas ir visuomenininkas Juozas Tumas — Vaižgantas, yra paskutinis kelionės objektas. Per kapinaites kopiame į kalnelį, ant kurio stovi medinė bažnytėlė. Tylą ir ramybę drumsčia virš senų kapinaičių medžių, anot K. Donelaičio, rudens bjaurybę garbinančios varnos... Stabtelime prie knygnešių Ūdrų kapo ir skubame į autobusą..

                                            Kai susėdame, lietuvių kalbos mokytoja pasakoja apie Vaižganto unikalią asmenybę, keliones iš vienos parapijos į kitą, kol apsistoja Vadaktėliuose. Atmintin įstringa viena istorija. Spaudos atgavimo išvakarėse, miegodamas Vadaktėlių klebonijoje, rašytojas sapnavęs pranašišką sapną. Matęs carą Mikalojų su žmona pasislėpusį nuo audros Vadaktėlių klebonijoje, po šiaudiniu stogu. Rytą išlydėdamas nutvėręs carą per pusiaują (kaip Jokūbas arkangelą) ir sakęs: „Nepaleisiu, kol pasirašysi lietuviams rašmenų laisvę!” - “Vot, čudak, nu bud po tvojemu!” (tai juokdarys, tegu būna pagal tave) pasakęs caras ir išvažiavęs. Sapno būta tikrai pranašiško: po kelių dienų J.Tumas-Vaižgantas, nuvažiavęs į Panevėžį, išvydo plakatus, skelbiančius lietuviams spaudos laisvę...

                                            Vėl monotoniškai ir burzgia autobusiukas. Lynoti nesiliauja. Pagalvoju, kad tokių prasmingų pamokų negali sugadinti net pats prasčiausias oras... Netrukus besileidžiančias vakaro sutemas išsklaido miesto žiburiai.