Asta Stonienė, istorijos mokytoja
„...istorija yra mūsų pačių.“ V. Landsbergis
Pasak poeto ir publicisto Tomo Venclovos, „Lietuvos istorija — gal daugiau negu kitos pasaulio šalies — sklidina paradoksų, absurdų ir neįtikėtinų įvykių.<...> XX amžiaus pradžioje Rytų Europoje atsirado moderni ir stipri tauta, moderni kultūra, moderni valstybė; atsirado, tiesą pasakius, beveik tuščioje vietoje. Šį sykį ji gimė visiems laikams.<...> Vergų ir baudžiauninkų masė dar nesudaro tautos: tauta atsiranda ten, kur atsiranda sąmoningumas, pliuralizmas, dialogas.<...> Ne tiek už kalbinį ar biologinį išlikimą reikia kovoti šiandien Lietuvoje, kiek už atmintį, sąžinę ir protą.“
Marija ir Jurgis Šlapeliai: ištikimi lietuviškam žodžiui
Integruota istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros pamoka, skirta Vasario 16-ajai
Kartais žmonių gyvenimo istorijos būna svarbios visai Lietuvai — dėl žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie visos tautos likimo. Siūlydamos apmąstyti ryškiausių šimtmečio asmenybiųsvarbą Lietuvos valstybingumo formavimuisi,kultūros ir lietuvių kalbos istorijai, kartu su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja O. Narbutaite parengėme integruotų istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros pamokų ciklą „Šimtmečio žmonės.“ Antroji šios edukacinės programos pamoka buvo skirta ypatingoms šimtmečio pradžios asmenybėms — Marijai ir Jurgiui Šlapeliams.
Pažintį su Marijos ir Jurgio Šlapelių — išskirtinių XX amžiaus pradžios asmenybių — gyvenimu ir veikla pradėjome vykdydami 2015-2016 m. m. projektą „Tapatybės akcentai: tautai ir kalbai“. Pamokoje„Marija ir Jurgis Šlapeliai: ištikimi lietuviškam žodžiui“po to, kai buvo aptartas XX amžiaus pradžios istorinis ir kultūrinis kontekstas, buvo demonstruojamas Deivido Kanišausko, buvusio abituriento, sukurtas vaizdo pasakojimas, pristatantis Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimą ir veiklą. Mokiniai sužinojo, kad Marija Šlapelienė — aktyvi lietuviškų vakarų dalyvė, pirmosios lietuviškos operos Kipro Petrausko „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja, įvairių draugijų narė ir, žinoma, žymiausia Vilniaus knygininkė. Jurgis Šlapelis — lietuvių kultūros istorijoje žinomas ne gydytojo, nors buvo baigęs medicinos mokslus, veikla, o parengtais lietuvių kalbos žodynais. Jablonskio padrąsintas ir paskatintas, Jurgis Šlapelis visa savo esybe pasinėrė į lietuvių kalbos tyrinėjimo ir norminimo darbus. Gydytoju niekada nedirbo. Jis iš visų Lietuvos kampelių rinko žodžius Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, rašė straipsnius, vertė į lietuvių kalbą knygas, sudarinėjo žodynus, dėstė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir buvo labai griežtas mokytojas.
Norėdami pagrįsti mintį, kad Basanavičiaus Lietuva kūrėsi kalbos bendrumo pagrindu ir analizuodami to meto lietuvių kalbos situaciją, klausėmės ištraukos iš arbatvakario — spektaklio „Lig tavęs sulauksiu“. Mokiniai suvokė, kokia buvo to meto lietuvių kalbos padėtis Vilniuje ir kokių kultūrininkų pastangų reikėjo, kad sunkiomis sąlygomis užtikrintų lietuvių kalbos ir tautinės sąmonės išlikimą.
Pamokos apibendrinimui puikiai tiko kito projekto dalyvio Lino Šarlausko (IIIc gimnazijos klasė) parengtas vaizdo pasakojimas „Pilies gatvė — tautinio atgimimo keliu“ Mokinio surinktą vaizdo medžiagą prasmingai papildė Vytauto Kernagio atliekama daina Bernardo Brazdžionio žodžiais „Šaukiu aš tautą“.
Apmąstydami pamoką ir įsivertindami mokiniai ieškojo paralelių tarp šimtmečio pradžios ir dabartinės Lietuvos situacijos, ieškojo atsakymo, kas šiandien gali vienyti Lietuvą. Filosofas Leonidas Donskis yra sakęs, kad „Lietuvą suvienyti ir paversti tėvyne gali prasmės jausmas“. Išsamesnių atsakymų nutarėme ieškoti kitose pamokose skaitydami naujausią L. Donskio ir T. Venclovos knygą „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“.