Kiek save pamenu, mokytis man visuomet sekėsi ir patiko. Tačiau vienu, pačiu kritiškiausiu man asmeniškai metu, kai mokiausi 10 - oje klasėje, nustojau lankyti mokyklą. Tuomet nesupratau, kas esu, dėl ko man reikia mokytis, ką norėsiu veikti toliau. Prie mano dvejonių dėl mokslo svarbos svariai prisidėjo ir tuometinė šalies (ir šeimos) sunki ekonominė padėtis ir visuomenėje populiarėjantis noras gyventi geriau. Mokslas nebebuvo siektinas tikslas. Drąsiai žengiau į suaugusiųjų pasaulį — pradėjau dirbti. Po to tiesiog  „atsitiko gyvenimas“: anksti ištekėjau, susilaukiau dukrų, išvykau gyventi į užsienį, ten kūriau verslą ir, pagaliau, sugrįžau į Lietuvą. Visus tuos metus mane persekiojo jausmas, kad ta mokslo spraga taip ir liks spraga. Jaučiausi tarsi neužbaigusi pradėto darbo ir tas jausmas man vis labiau nepatiko.

   Vieną dieną savęs paklausiau: „Kada gi, jei ne dabar?" Ir štai — po dvidešimties metų vėl sėdau į mokyklinį suolą, o po dar dviejų metų stovėjau ant Suaugusiųjų mokymo centro laiptų laiminga ir su Brandos atestatu rankose. Nutariau nebesustoti!

   Šiuo metu esu Vilniaus kolegijos Verslo ir vadybos fakulteto antro kurso studentė. Ištęstinių studijų modulis puikiai dera su kitais mano gyvenimiškais įvykiais ir šeima. Brandos atestatas man atvėrė dar vienas, iki tol, atrodė, neįmanomas atidaryti duris — sėkmingai įveikiau atranką ir papildomai mokausi aviacijos mokslo. Atsiveria puikios karjeros galimybės!

   Dažnai pamąstau, kad tas vieną dieną žengtas žingsnis buvo vienas iš geriausių pasirinkimų mano gyvenime. Jis mane ir šiandien veda link vis didesnių atradimų, galimybių ir savęs realizavimo.

   Šiandien drąsiai galiu pasakyti: patikėk, ir tu — gali!

   2020.02.17