Būdama maža svajojau tapti gydytoja ir padėti žmonėms. Tačiau besimokydama mokykloje šią svajonę „pamečiau“. Gal dėl to, kad šeima kelis kartus kraustėsi iš vienos vietos į kitą, o aš vis keičiau  mokyklas, blaškiausi ir ieškojau savęs.

Baigusi pagrindinę mokyklą mokiausi siuvėjos specialybės ir kartu baigiau 11 klasę. Siuvėjos darbas man atrodė monotoniškas ir nuobodus. Kankino noras išmokti kažko daugiau, tobulėti. Šis siekis mane atvedė į Panevėžio suaugusiųjų mokymo centrą. Turėjau aiškų tikslą — baigti vidurinę mokyklą  ir studijuoti psichologiją. Žinoma, buvo drąsu, bet ryžausi siekti svajonės. Be to, ir mokytojai sakė, kad viskas įmanoma, kai nori ir atkakliai dirbi.

 Sėkmingai baigusi Suaugusiųjų mokymo centrą įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti psichologiją. Studijos buvo sunkios, bet įdomios. Gyvenimas kartais nenustoja stebinti — taip susiklostė aplinkybės, kad baigusi bakalauro studijas grįžau į Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą dirbti psichologe. Buvę mokytojai tapo kolegomis. Bet ir to nepakako — dirbdama tęsiau studijas ir baigiau Vytauto Didžiojo universitete  sveikatos psichologijos magistrą.  Mano svajonė išsipildė! Ir nors gydytoja netapau, tačiau būdama psichologė, manau, padedu žmonėms.

Galimybe po pertraukos grįžti į mokyklos suolą, įgyti Brandos atestatą ir siekti savo svajonės gali pasinaudoti kiekvienas. Patikėk: ir tu —gali!