Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Mokytis man niekada nebuvo lengva... Buvau sunkus vaikas ir paauglys. Ne kartą mane pašalino iš įvairių mokymo įstaigų už netinkamą elgesį ir pamokų nelankymą. Ne mokslas buvo svarbiausia — daug smagiau ir įdomiau buvo leisti laiką su draugais.

Sulaukęs pilnametystės emigravau į Vokietiją ieškoti laimės. Porą metų padirbėjęs grįžau į Vilnių, pradėjau dirbti ir nusprendžiau tęsti mokslą. Baigiau dešimtą ir vienuoliktą klases. Tačiau niekaip negalėjau baigti dvyliktos klasės ir gauti atestatą.

2008 metais prasidėjo krizė, buvau atleistas iš darbo. Ir vėl teko galvoti, ką daryti. Vėl pasirinkau emigruoti, tik šį kartą – į Angliją. Teko dirbti įvairius darbus... Užsienyje jaučiausi nekaip — tiesiog nemačiau ateities, todėl po kelerių metų ir vėl grįžau į Lietuvą, bet šį kartą į Panevėžį.

Grįžęs beveik iškart pradėjau dirbti miško ruošos įmonėje. Iš pradžių keletą metų dirbau pagalbiniu darbininku, vėliau miško pjovėju. Keliaudavome po visą Lietuvą ir kirsdavome miškus. Darbas buvo sunkus, beveik visą laiką praleisdavau komandiruotėse. Tačiau man neblogai sekėsi, todėl greitai įmonėje pradėjau dirbti vadybininku. O dabar sėkmingai vadovauju šiai įmonei.   

Ne vienerius metus rimtai svarsčiau apie tai, kad reikia baigti mokyklą. Supratau, kad noriu mokytis, tobulėti. Todėl tvirtai pasiryžau ir apsisprendžiau mokytis Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre. Metai prabėgo greitai. Pasirodo, kai ko nors sieki, tai ir pasiekti nėra taip ir sunku, ypač kai jauti nuoširdžią mokytojų pagalbą.

Šiandien galiu pasakyti: jei galėjau aš, gali ir tu!