Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Mokytis man niekada nebuvo lengva... Buvau sunkus vaikas ir paauglys. Ne kartą mane pašalino iš įvairių mokymo įstaigų už netinkamą elgesį ir pamokų nelankymą. Ne mokslas buvo svarbiausia — daug smagiau ir įdomiau buvo leisti laiką su draugais.

Sulaukęs pilnametystės emigravau į Vokietiją ieškoti laimės. Porą metų padirbėjęs grįžau į Vilnių, pradėjau dirbti ir nusprendžiau tęsti mokslą. Baigiau dešimtą ir vienuoliktą klases. Tačiau niekaip negalėjau baigti dvyliktos klasės ir gauti atestatą.

2008 metais prasidėjo krizė, buvau atleistas iš darbo. Ir vėl teko galvoti, ką daryti. Vėl pasirinkau emigruoti, tik šį kartą – į Angliją. Teko dirbti įvairius darbus... Užsienyje jaučiausi nekaip — tiesiog nemačiau ateities, todėl po kelerių metų ir vėl grįžau į Lietuvą, bet šį kartą į Panevėžį.

Grįžęs beveik iškart pradėjau dirbti miško ruošos įmonėje. Iš pradžių keletą metų dirbau pagalbiniu darbininku, vėliau miško pjovėju. Keliaudavome po visą Lietuvą ir kirsdavome miškus. Darbas buvo sunkus, beveik visą laiką praleisdavau komandiruotėse. Tačiau man neblogai sekėsi, todėl greitai įmonėje pradėjau dirbti vadybininku. O dabar sėkmingai vadovauju šiai įmonei.   

Ne vienerius metus rimtai svarsčiau apie tai, kad reikia baigti mokyklą. Supratau, kad noriu mokytis, tobulėti. Todėl tvirtai pasiryžau ir apsisprendžiau mokytis Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre. Metai prabėgo greitai. Pasirodo, kai ko nors sieki, tai ir pasiekti nėra taip ir sunku, ypač kai jauti nuoširdžią mokytojų pagalbą.

Šiandien galiu pasakyti: jei galėjau aš, gali ir tu!

Niekada nesvarsčiau, reikia mokytis ar ne. Baigęs pagrindinę mokyklą, nutariau mokytis profesijos kartu su viduriniu išsilavinimu. Deja, susiklostė taip, kad mokiausi tik profesijos, o vidurinio išsilavinimo neįgijau. Tad pabaigęs profesinį mokymą turėjau galvoti, ką daryti toliau. Be to, pirmoje darbovietėje supratau, kad galiu ir noriu dirbti kitaip, o čia jau be mokslo — niekaip. Tad ir patraukiau į Suaugusiųjų mokymo centrą, kuris tada buvo Ramygalos gatvėje. Prisiminęs tuos dvejus metus SMC, galiu tik pasidžiaugti. Nors man niekada netrūko noro mokytis, bet mokytojų entuziazmas, mokėjimas įtikinti, kad visada galiu daugiau, dar labiau motyvavo. Tai buvo naujų atradimų metai!

Gerai išlaikyti egzaminai suteikė pasitikėjimo ir motyvavo mokytis toliau. Po kelerių metų baigiau Panevėžio kolegiją. Dauguma kurso draugų patraukė į svečius kraštus ar didesnius miestus, o aš likau Panevėžyje. Ne todėl, kad negalėjau kitur iškeliauti, galėjau, tačiau man buvo gera ir savame mieste, nes ir čia reikalingi inžinieriai.

Pirmoji darbo vieta po studijų — kino teatras „Garsas“. Metai jame buvo tikrai puikūs! Ne algos dydžiu, bet tuo, kad patekau į įdomią kultūrinę aplinką. Kino teatras tapo ne tik ta vieta, kur įgijau patirties, tačiau ir vieta, kur su kolegomis smagiai leidau laiką kultūriniuose renginiuose.

Greitai supratau, kad sustoti negalima — reikia kelti sau naujus iššūkius. Tokiu iššūkiu tapo naujas darbas: ilgos darbo valandos, daugybė greitai sprendžiamų užduočių ir daug inžinerinių iššūkių bandant priversti pigią įrangą veikti kaip pridera. Tai tapo mano profesionalumo išbandymu! Sukaupęs naują patirtį supratau, kad laikas „kelti bures“ kitur. Ir vėliau kiekviena nauja darbo vieta buvo tarsi naujos studijos.

Visur, kur bedirbau, siekiau išmokti ko nors naujo — tobulėti. Tačiau darbas nėra visas gyvenimas. Būtina rasti laiko ir malonioms pramogoms. Kadangi aktyviai daugybę metų domiuosi fantastika ir istorija, pavyko realizuoti ir šiuos du pomėgius. Esu klubo „Tolkien Lietuva“ narys. Šis klubas ne tik domisi anglų rašytojo Dž. R. R. Tolkino — „Hobito“, „Žiedų valdovo“ autorius — kūryba, bet ir organizuoja įvairius renginius, stovyklas. Įdomių patirčių randu ir dalyvaudamas karo istorijos klubo „Grenadierius“ veikloje. Tai ne tik istorinių įvykių rekonstrukcija, bet ir istorijos pamokos, padedančios suprasti šiandieną. Dalyvaudamas klubų veikloje, daug keliauju po Europą. Tai galimybė pažinti ne tik kitų kultūrų žmones, bet ir patį save. Bendrauti ir pramogauti su bendraminčiais — puiku!

Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad niekada nereikia sustoti, leisti abejonėms įveikti tave. Jei pačiam sunku patikėti, kad gali, ieškok tų, kurie pasakys: „Ir tu — gali!“

Būdama maža svajojau tapti gydytoja ir padėti žmonėms. Tačiau besimokydama mokykloje šią svajonę „pamečiau“. Gal dėl to, kad šeima kelis kartus kraustėsi iš vienos vietos į kitą, o aš vis keičiau  mokyklas, blaškiausi ir ieškojau savęs.

Baigusi pagrindinę mokyklą mokiausi siuvėjos specialybės ir kartu baigiau 11 klasę. Siuvėjos darbas man atrodė monotoniškas ir nuobodus. Kankino noras išmokti kažko daugiau, tobulėti. Šis siekis mane atvedė į Panevėžio suaugusiųjų mokymo centrą. Turėjau aiškų tikslą — baigti vidurinę mokyklą  ir studijuoti psichologiją. Žinoma, buvo drąsu, bet ryžausi siekti svajonės. Be to, ir mokytojai sakė, kad viskas įmanoma, kai nori ir atkakliai dirbi.

 Sėkmingai baigusi Suaugusiųjų mokymo centrą įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti psichologiją. Studijos buvo sunkios, bet įdomios. Gyvenimas kartais nenustoja stebinti — taip susiklostė aplinkybės, kad baigusi bakalauro studijas grįžau į Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą dirbti psichologe. Buvę mokytojai tapo kolegomis. Bet ir to nepakako — dirbdama tęsiau studijas ir baigiau Vytauto Didžiojo universitete  sveikatos psichologijos magistrą.  Mano svajonė išsipildė! Ir nors gydytoja netapau, tačiau būdama psichologė, manau, padedu žmonėms.

Galimybe po pertraukos grįžti į mokyklos suolą, įgyti Brandos atestatą ir siekti savo svajonės gali pasinaudoti kiekvienas. Patikėk: ir tu —gali!

Kiek save pamenu, mokytis man visuomet sekėsi ir patiko. Tačiau vienu, pačiu kritiškiausiu man asmeniškai metu, kai mokiausi 10 - oje klasėje, nustojau lankyti mokyklą. Tuomet nesupratau, kas esu, dėl ko man reikia mokytis, ką norėsiu veikti toliau. Prie mano dvejonių dėl mokslo svarbos svariai prisidėjo ir tuometinė šalies (ir šeimos) sunki ekonominė padėtis ir visuomenėje populiarėjantis noras gyventi geriau. Mokslas nebebuvo siektinas tikslas. Drąsiai žengiau į suaugusiųjų pasaulį — pradėjau dirbti. Po to tiesiog  „atsitiko gyvenimas“: anksti ištekėjau, susilaukiau dukrų, išvykau gyventi į užsienį, ten kūriau verslą ir, pagaliau, sugrįžau į Lietuvą. Visus tuos metus mane persekiojo jausmas, kad ta mokslo spraga taip ir liks spraga. Jaučiausi tarsi neužbaigusi pradėto darbo ir tas jausmas man vis labiau nepatiko.

   Vieną dieną savęs paklausiau: „Kada gi, jei ne dabar?" Ir štai — po dvidešimties metų vėl sėdau į mokyklinį suolą, o po dar dviejų metų stovėjau ant Suaugusiųjų mokymo centro laiptų laiminga ir su Brandos atestatu rankose. Nutariau nebesustoti!

   Šiuo metu esu Vilniaus kolegijos Verslo ir vadybos fakulteto antro kurso studentė. Ištęstinių studijų modulis puikiai dera su kitais mano gyvenimiškais įvykiais ir šeima. Brandos atestatas man atvėrė dar vienas, iki tol, atrodė, neįmanomas atidaryti duris — sėkmingai įveikiau atranką ir papildomai mokausi aviacijos mokslo. Atsiveria puikios karjeros galimybės!

   Dažnai pamąstau, kad tas vieną dieną žengtas žingsnis buvo vienas iš geriausių pasirinkimų mano gyvenime. Jis mane ir šiandien veda link vis didesnių atradimų, galimybių ir savęs realizavimo.

   Šiandien drąsiai galiu pasakyti: patikėk, ir tu — gali!

   2020.02.17