Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Integruotas projektas „Mokomės kitaip”

Ona Narbutaitė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Istorijos ir etninės kultūros edukacinė programa

„Kryžiai ir jų simbolika. Geležinės kryžių viršūnės — savitas kryždirbystės fenomenas”

                      Gruodį, kai prasideda Adventas — ramybės ir susikaupimo metas, o iki didžiojo kalėdinio šurmulio dar toloka, gera proga pasidomėti tuo, kam anksčiau neužteko laiko, o gal nebuvo noro ir nuotaikos. Būtent gruodžio 11dieną Centro I-IV gimnazijos klasių mokiniai buvo pakviesti į istorijos ir etninės kultūros edukacinę programą „Kryžiai ir jų simbolika. Geležinės kryžių viršūnės — savitas kryždirbystės fenomenas” Panevėžio kraštotyros muziejuje. Tęsdamos projektą „Mokomės kitaip“, edukacinę programą, bendradarbiaudamos su Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologe Vitalija Vasiliauskaite, rengė istorijos mokytoja Asta Stonienė ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ona Narbutaitė.

                      Projekto dalyviai, dar spalį dalyvaudami integruotoje geografijos, istorijos, lietuvių literatūros ir dailės išvykoje į Krekenavos apylinkes „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis“, pradėjo pažintį su žymiausio XIX amžiaus krašto kryždirbio Vinco Svirskio kūryba. Dabar buvo puiki proga ne tik daugiau sužinoti apie jau legenda tapusį kryždirbio gyvenimą, bet ir apžiūrėti atnaujintą ekspoziciją „Kryždirbystė Aukštaitijoje“, kurioje pristatomos ir garsiausių Vidurio Aukštaitijos dievdirbių I. Bieliausko, Ksavero ir Jono Danauskų, Silvestro Merkelio, Jono Valio, Stanislovo Stankevičiaus ir kitų meistrų santūrių ir lakoniškų formų sakralinės medžio skulptūros.

                      Edukacinės programos dalyviai klausėsi ne tik įdomaus etnologės Vitalijos Vasiliauskaitės pasakojimo apie kryžiaus ženklo susiformavimą, jo simboliką, bet itin domėjosi eksponuojamomis šventųjų skulptūrėlėmis — namų globėjais, vadinamaisiais šventaisiais patronais. Šv. Jurgio, šv. Juozapo, Šv. Antano, šv. Barboros ir kitos mūsų krašte paplitusios skulptūrėlės buvo keliamos į kryžius ir stogastulpius. Tikima jų ginamąja ir saugomąja galia. Lietaus ir vėjo nugairintas, žmonių išsaugotas šiandien galime pamatyti tik muziejuje. Jos — nebylios mūsų tautos likimo liudininkės.

                      Mokinius ypač domino ir atkurta XIX amžiaus pabaigos — XX amžiaus pradžios kryždirbio aplinka. Nuostabą kėlė niekur nematyti autentiški stalių, dailidžių įrankiai, kuriuos naudojo to laikotarpio meistrai kurdami savo kūrinius.

                      Paskutinioji programos dalis buvo skirta savitam Lietuvos kryždirbystės fenomenui — geležinėms paminklų viršūnėms. Vartydami muziejaus parengtą katalogą „Geležinės paminklų viršūnės“ mokiniai aiškinosi simbolių ir ženklų prasmę, siejo ją su pagoniškąja ir krikščioniškąja kultūra, ieškojo atitikmenų literatūros tekstuose.

Aptardami edukacinę programą daugelis mokinių teigė, kad tai buvo puiki proga pamąstyti apie etninės kultūros gelmę, tradicijos išsaugojimą ir tęstinumą, pažvelgti į prigimtinę kultūrą pasaulio kontekste. Daugelis sakė supratę, kad Lietuvos kultūra reikia didžiuotis, nes ji įdomi ne tik mums, bet ir pasauliu. Juk neatsitiktinai UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką, Dainų ir šokių švenčių tradiciją bei lietuvių polifonines dainas „Sutartines“ pripažino unikaliomis žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybėmis.