Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Lietuvių kalbos mokytoja Giedrė Mažuknienė

Balandžio 21 d. Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro mokiniai vyko į edukacinę pažintinę išvyką į Anykščius. Oras mūsų tą dieną nepalepino, lijo lietus, pūtė vėjas, tačiau noro pamatyti Anykščius ir sužinoti, ko dar nežinojome, nesumažino. Kad kelias neprailgtų ir žinotume kokiose vietose lankysimės, mokytoja Gita visiems išdalino po programėlę.

Pirmoji mūsų aplankyta vieta buvo Angelų muziejus. Tai vienintelis Lietuvoje Sakralinio meno centras. Kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, padovanodama savo sukauptą angelų kolekciją, Anykščius paskelbė Angelų miestu. Kolekcijoje yra per šimtą angelų: nutapytų, medinių, keramikinių, stiklinių ir kitokių.

Po to įkopėme į pačią seniausią ir Lietuvoje aukščiausią dvibokštę Šv. Mato evangelisto bažnyčią. Jos bokštų aukštis siekia net 79 metrus. Lipome į 33 metrų aukštį, 186 metaliniais laipteliais į dešiniojo bokšto viršų, mat ten įrengta aikštelė, pro kurią matosi visas Anykščių miestas. Nusileidus žemyn aplankėme ir pačią Šv. Mato bažnyčią, pasigrožėjome jos didingumu ir grožiu.

Vėliau skubėjome į Medžių lajų taką. Anykščių šilelyje vinguriuojantis Medžių lajų takas – vienintelis ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje. Takas prasideda netoli Puntuko akmens. Dauguma jau ne pirmą kartą čia lankėsi, bet visi pripažįstame, kad dar ne kartą ir ateityje apsilankysime, nes jausmas vaikščioti medžių viršūnėmis - nenusakomas.

Svečiavomės ir Niūronyse, kur įsikūręs unikalus Arklių muziejus. Muziejuje ne tik sužinojome, koks svarbus arklys buvo praeities lietuviams, bet dar kartą įsitikinome, kad iki šiol šis gyvulys labai naudingas ir įdomus. Arklių muziejaus klojimuose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, brikelės… Kituose pastatuose – stendai, meno kūriniai, menantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį. Sudalyvavome edukacinėje programoje „Duonelė kasdieninė“. Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje susipažinome su mūsų etninės kultūros simbolio – duonos keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės. Kiekvieną tarsi namiškį maloniai sutikusi ir už stalo pasodinusi gaspadinė papasakojo apie rugių sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą ir užmaišymą. Sužinojome apie senolių duonos kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos tradicijas, susipažinome su senoviniais buities rakandais. Kiekvienam buvo suteikta nepakartojama galimybė - patys suformavome ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepėme savo duonos kepalėlį. Kol kepė duonelė, skanavome kaimiškas vaišes.

Sočiai prisivaišinę, pasukome Vorutos piliakalnio link. Kai kurie istorikai mano čia stovėjus karaliaus Mindaugo Vorutos pilį. Šiandien tai plačiausiai tyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas plačiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje.

Paskutinis lankytinas objektas mūsų laukęs Anykščiuose buvo garsusis paminklas J. Biliūnui atminti – „Laimės žiburys“. Pasak pasakos, lipant į viršų reikia sugalvoti norą, nesidairyti atgal, nekalbėti ir užlipus paliesti paminklą, ką daugelis kelionės dalyvių ir padarė. Žiūrėsime, ar norai išsipildys.

Grįžtant namo, mokytoja Gita patikrino mūsų žinias, kaip įsisavinome kelionės informaciją. Surengė viktoriną ir teisingai atsakiusieji į klausimus gavo prizus.

Keletas mokinių minčių apie šią ekskursiją:

„Šioje kelionėje labiausiai įsiminė Medžių lajų takas, nes graži gamta, daug medžių. Labai patiko tuo taku eiti. Dar patiko „Laimės žiburys“, pasiekėme viršūnę, t.y. pasiekėme sėkmę. Smagu buvo pajodinėti arkliuku.“ (Ilona Šilo, IV c klasė)