Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Bibliotekos vedėja Loreta Mikulionienė

Suaugusiųjų mokymo centro skaitykloje paruošta ir gegužės 11 d. atidaryta senų daiktų paroda Tai iš mūsų praeities, skirta Etnografinių regionų metams paminėti.

Sužinoję, kad mokykloje paskelbta etnografinių regionų savaitė, pamanėme, jog būtų įdomu surengti parodą skaitykloje. Ta mintis vis nedavė ramybės, kol buvo nuspręsta: rengsime etnografinę parodą iš eksponatų, kuriuos suneš mokyklos darbuotojai iš namų. Juk tikrai kiekvienas atras savo namuose ar sodyboje senų, jiems brangių, bet nenaudojamų daiktų. Tuomet pradėjome kalbinti visus mokyklos darbuotojus, kad nepatingėtų paieškoti daiktų, paveldėtų iš savo tėvų ar senelių. Labai džiaugėmės bendradarbių nuoširdumu, kai jie geranoriškai atsiliepė į bibliotekininkių prašymą. Visą savaitę į biblioteką buvo nešami įvairūs namų apyvokos daiktai: austos lovatiesės, siuvinėtos staltiesės, tautiniai rūbai, moliniai indai, įvairios relikvijos, žibalinės lempos, nuotraukos, medinis lagaminas, verpimo ratelis ir t.t. Kasdien daiktų daugėjo, darėsi vis smalsiau, pradėjome galvoti – kaip geriau eksponuoti tuos artimų žmonių rankomis lytėtus daiktus. Norėjosi kiekvieną parodyti taip, kad jie atsiskleistų gražiausia puse. Ir manome, jog mums pavyko.

Visa tai ištraukę į dienos šviesą, skaityklą laikinai pavertėme nedideliu, bet jaukiu etnografiniu muziejumi, į kurį įdomu užsukti, prisiminti praeitį, mokiniams išsiaiškinti, kaip ir kam kai kuriuos nematytus daiktus naudojo jų seneliai. Pasirodo, tų neįprastų, senovės buityje naudojamų daiktų, kai kurie mokiniai ir matę nebuvo. Atnešusieji eksponatus pasakojo istorijas, kaip juos paveldėjo, kam jie priklausė ir kam juos naudojo.

Neįprasta tokioje netradicinėje aplinkoje, prisėdus prie senove dvelkiančių daiktų, paskaityti laikraštį, žurnalą, padirbėti prie kompiuterio, pasiruošti pamokai ar tiesiog atsipalaiduoti. Neįprasta, bet jauku, todėl paliksime parodą kuriam laikui, tegul dar pagyvena mūsų artimųjų atminimas skaityklos patalpoje, nes nežinia, kada tuos, brangius širdžiai, daiktus dar kartą ištrauksime į dienos šviesą.

Visi tie daiktai mums byloja: tai mūsų papročiai, mūsų praeitis, tėvų, senelių, prosenelių gyva atmintis. Iš ten ir mes atėjome. Pasistenkime tai išsaugoti - šįkart parodydami jaunimui, kas brangu mums, o vėliau jie perduos kitai kartai tai, kas brangu jiems.