Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

PER VILNIAUS ISTORIJĄ IR TRADICIJAS

     Kovo 4-ąją bibliotekos vedėjos Loretos Mikulionienės inicijuota ir parengta edukacinė išvyka „Į VU biblioteką – per Vilniaus istoriją ir tradicijas,“ skirta Bibliotekų metams, Suaugusiųjų mokymo centro mokiniams ne tik atvėrė seniausios Lietuvoje bibliotekos paslaptis, supažindino su XVI –XVIII amžiuje Vakarų Europoje išspausdintomis knygomis, bet ir pradėjo kelionių maratoną „Nuo gimtinės iki plačios šalies,“ skirtą artėjančiam valstybės šimtmečiui, bei tapo ryškiu pavasario pradžios akcentu.

Ona Narbutaitė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

     APIE PARODĄ „LABORE ET CONSTANTIA (DARBU IR ATKAKLUMU!)“

     Susipažinę su VU bibliotekos istorija, jos svarba ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrai ir menui, pasigrožėję istorinių Joachimo Lelevelio, Baltosios (senoji observatorija) salių išlikusiu senuoju interjeru, užkopę siauručiais laiptais į senosios observatorijos bokštą ir žvilgsniu paklaidžioję raudonais Vilniaus stogais, sustojome po aukštais Pranciškaus Smuglevičiaus salės skliautais, kur eksponuojamos XVI — XVIII amžiuje Vakarų Europoje išleistos knygos. Čia šalia garsių Antikos rašytojų — M. T. Cicerono, L. A. Senekos, G. K. Tacito, šalia Bažnyčios tėvų bei mokytojų, religinių rašytojų knygų radome ir Lietuvą garsinusių Baroko epochos rašytojų — Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Jerosolymitana peregrinatio“ („Kelionė į Jeruzalę“) ir „Sarmatų Horacijumi“ vadinto jėzuito, Kražių jėzuitų kolegijos, vėliau Vilniaus universiteto profesoriaus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus knygą „Lyricorum libri IV“ („Keturios lyrikos knygos“). Žvelgdami į per šimtmečius išlikusių knygų puslapius, paraštėse likusias jas skaičiusių pastabas, supratome, kad knygos kalba ne tik jas kūrusių autorių balsais, bet ir liudija, kad jas skaitė garsūs LDK aukštuomenės, dvasininkijos, valstybės ir kultūros veikėjai. Gal todėl verta ir mums jas skaityti?   

Asta Stonienė, istorijos mokytoja

APIE ASMENYBES, KŪRUSIAS LIETUVĄ

     Kovo 4-oji — Šventojo Kazimiero diena. Todėl dalis edukacijos buvo skirta asmenybei, be kurios Lietuva neįvaizduojama — Šventajam Kazimierui. Šventųjų gyvenimai, atrodo, vyksta šalia istorijos, tačiau neabejotina, kad būtent jie nepastebimai rikiuoja istoriją. Lankydamiesi vietose, kurios tiesiogiai susijusios su karalaičio Kazimiero gyvenimu, bandėme suprasti, kaip šią asmenybę suprato skirtingų epochų žmonės, ką ji šiandien mums reiškia. Šventajam Kazimierui nepavyko tapti valdovu, bet pavyko tapti šventuoju, teikiančiu dvasinę paguodą sunkiais tautai laikais. Ši istorinė asmenybė nuo XVI amžiaus iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo kovos už laisvę simbolis. Šventojo Kazimiero koplyčia Vilniaus Katedroje — Karalaičio Kazimiero amžino poilsio vieta — visus nustebina barokiniu puošnumu ir iškilmingumu. Prie jos ne kartą per šimtmečius nusiaubtų sienų XX amžiaus pabaigoje Lietuvai vaduojantis iš sovietų sistemos vyko ir pirmieji piketai, mitingai, atvedę į Kovo 11-ąją — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Šiandien, kai mes, kaip tauta, išgyvename egzistencinius iššūkius, grįžimas prie tautinių ir religinių idealų tampa ypač svarbus.

Greta Frankaitė, IVa gimnazijos klasė

APIE ISTORIJĄ, KNYGAS IR KAZIUKO MUGĖS ŠURMULĮ

     Šiandien mes dažnai išgirstame kaltinimą — nesidomite istorija, nesidomite menu, kultūra, neskaitote knygų... Taip, nesidomime, nes nežinome, kad tai gali būti be galo įdomu ir netgi linksma! Tačiau edukacinės išvykos, neformalus bendravimas ne tik man, bet ir mano draugams tampa puikia paskata domėtis, patirti, suprasti ir atrasti..., pavyzdžiui, knygą, su kuria norėtum nusifotografuoti universiteto knygynėlyje... Koks šurmulys kilo beieškant savosios knygos! Knygyno pardavėjui beliko tik tyliai stebėti, kas čia vyksta. Jis tai ir darė. O mes kiekvienas radome tą — vienintelę — ir nusifotografavome... Užsukite į skaityklą ir jūs pamatysite, kas ką surado... Ieškojome mes, o gal viskas vyko atvirkščiai — ieškojo ir surado mus?...

     ...O išėję iš išmintimi ir ramybe alsuojančių universiteto rūmų patenkame į Kaziuko mugės šurmulį... Žvilgsnį patraukia pagrindinis šventės simbolis — puošnios Vilniaus verbos, rišamos tik Vilniaus apylinkėse... Rotušės aikštėje įsikūręs žydų miestelis — tikra egzotika, o juk iki karo tokių miestelių visoje Lietuvoje buvo daug. XX amžiaus vidurys šiai tautai buvo negailestingas. Kažkaip nostalgiškai net šiandien Rotušės aikštėje skamba žydų liaudies muzika... Katedros aikštėje įsikūrusio amatininkų miestelio tautodailininkai siūlo Tautinio paveldo ženklu pažymėtų įvairių produktų — ir širdžiai miela, ir akiai gražu. Atkreipiu dėmesį į jaunų japonų porą, perkančią medinius margučius. Perka daug, matyt, lauktuvėms iš Lietuvos... Ir aš perku — virtinę tradicinių Kaziuko riestainių,... užsikabinu juos ant kaklo ir nusifotografuoju dūzgiančios minios fone — „Vilniuj buvau, dieduk mano...“.