Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Bibliotekos vedėja Loreta Mikulionienė

  150 metų praėjo nuo garsaus rašytojo, visuomenės veikėjo, kunigo Juozo Tumo – Vaižganto gimimo, bet jo idėjos ir palikti darbai yra svarbūs ir aktualūs iki šių dienų. Todėl 2019-ieji metai buvo paskelbti šio garbaus žmogaus metais.

  Lapkričio 27 d. mūsų SJMC mokiniai ir mokytojai edukacinės popietės metu pagerbė J. Tumą – Vaižgantą jubiliejaus proga. Renginys prasidėjo skaitykloje, kur buvo pristatyta rašytojui paruošta paroda „Atidus kitų žmogiškoms silpnybėms, bet reiklus sau“. Pristatymo metu dalyviams bibliotekos vedėja Loreta papasakojo ne tik apie eksponuojamų kūrinių atsiradimo aplinkybes ir jų svarbą („Dėdės ir dėdienės“, „Pragiedruliai“, „Nebylys“ ir kt.) , bet taip pat ir apie Vaižganto asmenybę, kuri buvo labai spalvinga, prieštaringa, laisva.

  Lietuvių kalbos kabinete lietuvių kalbos mokytoja Milda Bukauskienė, demonstruodama skaidres, pratęsė pasakojimą apie Vaižganto pagrindinius gyvenimo etapus ir veiklą, papasakojo plačiau apie kūrinius. Mokytoja taip pat pademonstravo filmą „Mano tėviškė“.

  Mokiniai, kurie jau skaitė Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“, išrinko ir užrašė „deimančiukus“ iš šio kūrinio ir kartu su mokytoja surengė parodėlę. III a klasės mokinė Ieva Jakulienė, perskaičiusi „Dėdes ir dėdienes“, sukūrė eilėraštį apie Mykoliuką ir Severiutę ir jį garsiai perskaitė.

  Norėdami parodyti, kiek įvairiausios veiklos turėjo J. Tumas – Vaižgantas, ir, kiek kartų jis pakeitė savo gyvenamąją vietą (dažniausiai ne savo noru), chronologine tvarka pagal metus mokiniai pakomentavo, ką ir kokiame mieste ar miestelyje Vaižgantas dirbo, ką parašė .Tuomet tą vietovę paruoštu lipduku jie pažymėjo Lietuvos žemėlapyje. Žemėlapis sumirguliavo nuo raudonų lipdukų, ir pamatėme, jog iš tikrųjų rašytojas ėjo ne tik „ten, kur liepė eiti“, bet ir ten, kur reikėjo, kur širdis ar protas šaukė.

  Renginio pabaigoje skaitėme linksmus atsiminimus iš A. Pakėno knygos „Neužmirštamas Vaižgantas“.

  Diskusijų metu nusprendėme, kad Vaižgantas buvo žmogus, apie kurį galima sakyti – „pralenkęs savo laikmetį“: vieni juo žavėjosi, kiti peikė, kritikavo, tačiau jis visada išlikdavo savimi: logiškai mąstantis, energingas, jautrus, atidus, mylintis savo kraštą ir jo žmones. Tik apie tokią asmenybę galima kalbėti ir kalbėti...