Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

Aleksandra Janeliūkštytė, IIIN1 klasės vadovė, ir Gita Gelažytė, IIIa klasės vadovė

   Per miesto mokyklas nuvilnijo Šimtadienio šventė, primindama, kad artėja rimčiausias išbandymas — brandos egzaminai. Po 100 dienų užklups rūpesčiai, nerimas... Vieniems pasiseks, kiti bus priversti susimąstyti: reikėjo daugiau dirbti ir mažiau pasikliauti sėkme...

   Suaugusiųjų mokymo centro mokiniai noriai švenčia tradicines moksleiviškas šventes. Kadangi šie metai skirti etnografiniams regionams, todėl Šimtadienį buvo nuspręsta įprasminti kitaip — išsamiau pasidomėti Anykščių krašto kultūriniu ir etnografiniu savitumu. Vasario 27-osios rytą aktyviausi Centro vienuoliktokai ir dvyliktokai pasuko Anykščių link. Kelionės pradžia žadėjo prasmingą ir įdomią dieną. Autobuse, pritilus jaunatviškam klegesiui, prisimintas ir artėjantis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metis bei akcija „Lietuvai ir man“. Smagu buvo vyti trispalves apyrankes ir dovanoti kelionės draugams... Nepastebėjome, kaip iš Anykščių kalnelių ir miškų išniro didingi bažnyčios bokštai.

   Anykščiuose mokiniai pirmiausia aplankė vienintelį Lietuvoje Angelų muziejų. Tikėdami, kad angelai neša sėkmę ir saugo, išsirinko savo Angelą globėją. Popieriaus lapeliuose užrašę savo pageidavimus, norus ir viltis, „Angelų paštu“ išsiuntė pasirinktam Angelui globėjui. Norėdami pasigrožėti Anykščių apylinkėmis mokiniai, įveikę 186 laiptelius, užkopė į aukščiausios Lietuvoje Šv. Mato bažnyčios apžvalgos bokštą. Atsivėrusi panorama ne vieną privertė aiktelėti iš nuostabos. Dar tik žiemos pabaiga, iki gamtos pabudimo toloka. Tačiau ne vienas, žvelgdamas į iki horizonto plytinčius miškus, prisiminė poeto Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ eilutes. Mokiniai prisiminė ir iš Anykščių kilusio rašytojo Jono Biliūno „Laimės žiburį“. Todėl kopimas į Liudiškių piliakalnį (jis dažnai vadinamas „Laimės žiburiu“) abiturientams buvo ypač prasmingas — nepabūgę visokių sunkumų ir negandų, „nepavirtę akmenimis“, jie pasiekė „Laimės žiburį“. Abiturientams, sėkmingai pasiekusiems piliakalnio viršūnę, buvo įteikti ypatingi pažymėjimai — „pusatestačiai“.

   Už tai, kad gyvename savo žemėje, norėjosi padėkoti ir protėviams. Ne vieną nustebino Vorutos piliakalnis ir legenda apie Vorutos gynėjus. Ji puikiausiai liudija, kaip brangino ir gynė savo žemę mūsų protėviai. Simboliškai paprašę protėvių stiprybės, išminties ir tvirtybės, patys pasijutome stipresni ir ryžtingesni. Tačiau dienos siurprizai dar nesibaigė — mūsų laukė ramus pavakarys autentiškoje XX a. pradžią menančioje gryčioje Niūronių kaime. Čia stebino viskas: senoviniai buities rakandai, XX a. pradžios gyvenimo būdas ir ypač sakralus duonos kepimo ritualas. Susikaupę ir su didele meile visi mokiniai formavo savo duonos kepalėlius, įspausdami juose savo simbolius. Kol duona kepė senovinėje duonkepėje, mokiniai aplankė Arklio muziejų, kalvėje kiekvienas nusikalė savo laimės pasagą, nepabūgę vakaro vėsos suposi sūpynėse. Buvo jauku, ramu ir tiesiog gera.

   Sukdami namų link, dalinomės patirtais įspūdžiais. Ne vienas džiaugėsi sumanymu taip švęsti Šimtadienį. Ir įdomu, ir prasminga... O autobuse tvyrantis ką tik iškeptos duonos kvapas priminė, kad galėtum džiaugtis rezultatu, turi daug ir kantriai dirbti. Darbingų, sėkmingų ir viltingų likusių 100 dienų!