Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

   Pasakojama, kad kartą traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad, jei galėtų, tai pasidėtų šv. Onos bažnyčią ant delno ir pasiimtų su savimi į Paryžių. Panašus pojūtis mane aplankė dalyvaujant šių metų knygų mugėje Vilniuje. Taip norėjosi tuo gaiviu kultūros gūsiu pasidalinti su mokinėmis, negalinčiomis atvykti, nes šiuo metu atlieka bausmę Panevėžio kalėjime. Knygų mugė - nuostabi platforma ne tik literatūrai skleistis, bet ir svarbioms visuomeninėms diskusijoms vystyti, kurioje dalyvauja lietuvių ir užsienio autoriai, žymus muzikantai bei talentingi menininkai. Kažkada tai buvo tik vieta knygoms parduoti, o dabar tapo plataus masto kultūros švente, į kurią susirenka minios knygos mylėtojų.

  Idėją pasikvieti žurnalistę, rašytoją, kūrybinio rašymo vadovę ir šiaip mielą bei žavią moterį Nijole Koskienę į Panevėžio kalėjimą ir padiskutuoti su SJMC skyriaus mokinėmis apie skaitymo naudą bei rašymo ypatumus padėjo realizuoti mano studijų bendražygė, bendramintė ir puiki draugė Lina Vyšniauskaitė. Moterys nė minutės nedvejojo, sutiko ir nepatingėjo atvykti į susitikimą su mūsų mokinėmis net iš Šiaulių. Jaukioje Kalėjimo bibliotekoje vyko pokalbiai, diskusijos, N. Koskienės knygelių ištraukų skaitymas aktualiomis moteriškomis temomis. II gimnazijos klasės mokinės atliko tiriamąjį darbą ir supažindino viešnias su skaitymo įpročiais Panevėžio kalėjime, o III kl. mokinės lavino viešojo kalbėjimo įgūdžius aptarinėdamos TP pirmosios dalies tekstų pavyzdžius. Nuoširdūs pašnekesiai tęsėsi dvi valandas. Nei viešnios, nei mokinės neskubėjo skirstytis. Buvo akivaizdu, kad meilė knygoms – bendra jungiamoji grandis, o susipažinti ir pabendrauti su rašytoja gyvai - unikali galimybė ir nepamirštamas įspūdis. Tegul skaitymas tampa pačiu maloniausiu kasdieniniu ritualu kiekvienam.

Lietuvių kalbos mokytoja R. Sidaravičienė

RED VELVET

Viena jų buvo tokia panaši į mano draugę. Toks pat malonus apvalus veidas, maloni kalbos maniera, tik rudos labai malonios akys. Kai paklausiau, kokia jos mėgstamiausia knyga, pasakė, kad patinka Biliūnas. Ir Salomėja Nėris.

Ji sakė, kaip buvo malonu sutikti tikrą rašytoją. Sakau, tai kad tie rašytojai irgi paprasti žmonės.

Jau vėliau paklausiau, ar ilgai dar čia būsite. Ilgai, atsiduso.

Ji Liuba. Romė. Jų čia beveik pusė. Dažniausiai sėdi už narkotikus. Dažnai, taip manoma, nors negalėčiau tvirtinti, už savo vyrus. Bausmės ilgos, 10-12 metų.

Bet užtat mes nežudom savo vaikų, turi atsakymą, kai kas nors jas ima kaltinti už tuos narkotikus.

Jos čia baigia mokyklą. Kai kurios nuo pirmos klasės. Lietuvių kalbos mokytoja Rita, kurią jos matosi labai myli, sako joms, kad knygos gali būti jų durys į laisvę. Minčių juk neįkalinsi.

O kita tai net atsiprašė iš darbo laisvėje, kad galėtų ateiti į susitikimą. Ji vilkėjo vyriškai ir aš padariau baisų netaktą, pasakiusi, o, mes turime ir vyruką. Bet neatrodė, kad būtų sutrikusi, priešingai. Ji sakė, kad kai pradeda rašyti, tai kažkas tarsi atsiveria ir žodžiai tiesiog liejasi.

Skaičiau savo „Špylkas ir šlepetes“. Nebuvau tikra, ar patiks. Bet atrodo patiko.

Buvo smagu. Kalbėjom apie moteris ir vyrus, rašymą ir skaitymą šiek tiek.

O vieną kartą surengė kino seansą. Uždėjo seną filmą „Taboras žengia į dangų“. Pamenat? Pradžioje važiuoja vežimai ir ta daina. Ir kad pradės jos visos verkti. Apie tai nenustoju galvoti...Kai pagalvoji, tokį laisvą kraują uždaryt...

Tada atsisveikinome iki kito karto.

Paskui mokytojų kambary su mokytojom valgėm sumuštinių su dešra ir agurku. O kultinėje Panevėžio desertinėje Red Velvet Ritos buvom pavaišintos to paties pavadinimo torčiuku.

Štai tokia buvo mūsų su Lina diena Panevėžio moterų kalėjime. Ačiū, Lina, kad mane pasikvietei. Liūdnai skaidri diena, ir sklidina vis tiek gyvenimo. Kaip Liubos akys. 

Diena vis nenori išeiti iš širdies.

Nijolė Koskienė